Kada: 2025 rugpjūčio 6, trečiadienį, 19:45
Kur: Skulptūra „Kanklininkas“ prie Kauno pilies
Pridėti į kalendorių
Leono XIII enciklika „Laetitiea Sanctae“ apie garbingąsias Rožančiaus paslaptis:
Trečiasis blogis, kuriam reikia vaistų, yra labiausiai būdingas mūsų laikų žmonėms. Ankstesnių amžių žmonės, nors ir ydingiau mylėjo žemiškuosius dalykus, bet ne visiškai paniekindami dangiškuosius. Teisingiau mąstantys pagonys pripažino, kad šis gyvenimas yra prieglauda, o ne namai, užeiga ne gyvenimui, o tik pasibuvimui. Tačiau mūsų laikų žmonės, nors ir išmokyti krikščioniškojo įstatymo, siekia šio pasaulio praeinančių gėrybių taip, kad mintį apie geresnę tėvynę, kurioje yra amžinojo amžiaus laimė, ne tik užmiršta, bet begėdiškai nori, kad ji būtų visiškai sunaikinta ir ištrinta iš jų atminties, nepaisant šv. Pauliaus įspėjimo: „Mes neturime čia patvaraus miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14).
Kai ieškome šio užmaršumo priežasčių, pirmiausia susiduriame su tuo, kad daugelis įsitikinę, jog mintys apie ateities gyvenimą sunaikina žemiškos tėvynės meilę ir pakerta valstybės gerovę. Už tai neabejotinai nėra nieko bjauresnio ir nieko netinkamesnio. Dalykų, kurių viliamės, prigimtis nėra tokia, kad taip užvaldytų žmonių protus, kad atitrauktų juos nuo rūpesčio nūdienos gėrybėmis. Ir kai Kristus įsakė ieškoti Dievo karalystės, sakė „visų pirma“, o ne, kad visa kita apleistume. Nes naudojimasis dabartinio gyvenimo gėrybėmis, ir iš jų kylančiais leistinais malonumais, jei padeda dorybę stiprinti ar ją apdovanoti; taip pat, jei žemiškojo miesto spindesys ir grožis, kuriais žmogaus visuomenė yra apšviečiama, imituoja dangiškojo miesto spindesį ir grožį; tada nematome nieko, kas prieštarautų dieviškiesiems patarimams. Nes tas pats Dievas yra ir prigimties, ir malonės autorius, ir Jis nenorėjo, kad pirma užkirstų kelią antrai, ar kovotų su ja, bet kad jos veiktų draugiškoje sąjungoje, kad jų abiejų vadovaujami galėtume lengviau kada nors pasiekti tą nemirtingą laimę, dėl kurios esame gimę mirtingi.
Tačiau malonumų ieškantys žmonės, kurie myli tik save, visas savo mintis gramzdina į laikinuosius dalykus, taip, kad jie nebegali pakilti aukščiau. Vietoj to, kad naudotų matomas gėrybes kaip pagalbą siekiant amžinųjų gėrybių, jie visiškai praranda iš akių amžinybę, pakliuvę į gėdingiausią padėtį. Nes Dievas negali skirti žmogui baisesnės bausmės nei leisti jam praleisti visą gyvenimą siekiant malonumų vilionių, pamirštančią amžinąsias gėrybes. Bet šio pavojaus neabejotinai išvengs tas, kuris, praktikuodamas rožančiaus pamaldumą, atidžiai ir dažnai prisiminimu tai, kas pateikiama gargingosiose paslaptyse.
Šios paslaptys yra priemonė, per kurią protams bus suteikta aiškiausia šviesa apie gėrybes, nors ir paslėptas nuo akių žvilgsnio, bet laikomas tikru tikėjimu, „kurias Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli“. Iš jų mes mokomės, kad mirtis nėra viską atimanti ir sunaikinanti žūtis, bet perėjimas ir gyvenimo pasikeitimas. Mes esame jų mokomi, kad kelias į Dangų yra atviras visiems žmonėms, ir, žvelgdami į grįžtantį Kristų, prisimename maloningą Jo pažadą: „Aš einu jums paruošti vietos“. Esame mokomi, kad ateis laikas, kai „Dievas nušluostys visas ašaras iš mūsų akių“ ir „nebebus nei gedulo, nei verksmo, nei skausmo“, bet kad „mes visada būsime su Viešpačiu“ ir „būsime panašūs į Viešpatį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra“, ir „būsime pagirdyti Jo malonumo srove“, kaip „šventųjų bendrapiliečiai“, palaimingoje didžiosios Karalienės ir palaimintosios Motinos bendrystėje.
Mąstanti apie tai širdis būtinai užsidegs ir kartos švenčiausio vyro žodžius: „Kokia bjauri tampa žemė, kai aš žiūriu į dangų!“ (Šv. Ignacas). Tada ji taip pat pajus paguodą, kad „tai, kas dabar yra trumpalaikis ir lengvas mūsų vargas, mums atneša nepaprastai didelę amžiną šlovę“ (2 Kor 4, 17). Tik čia mes atrandame kaip tinkamai sujungti šį laiką su amžinybe, žemiškąjį miestą su dangiškuoju; ir tik taip formuojasi stiprios ir iškilios sielos. Kai tokių sielų padaugės, bus užtikrintas miesto orumas ir didingumas. Žydės viskas, kas tikra, gera, kas gražu, kas išreikšta pagal tą normą, kuri yra visos tiesos, gerumo ir grožio aukščiausias principas ir amžinas šaltinis.