Kada: 2025 liepos 30, trečiadienį, 19:45
Kur: Skulptūra „Kanklininkas“ prie Kauno pilies
Pridėti į kalendorių
Leono XIII enciklika „Laetitiea Sanctae“ apie skausmingąsias Rožančiaus paslaptis:
Antrasis blogis, kuris yra galbūt pats pražūtingiausias, kurio mes niekada negalėsime pakankamai apverkti, kadangi jis kasdien vis plačiau užkrečia sielas, yra atsisakymas kentėti ir noras išvengti visko, kas yra sunku ar skausminga. Dauguma žmonių jau neturi tokios ramios sielos laisvės, kaip derėtų, kuri yra atlygis tiems, kurie daro tai, kas teisinga, nenugalėtų pavojų ar sunkumų. Jie mieliau svajoja apie tobulą civilizaciją, kurioje viskas, kas nemalonu, bus pašalinta, o viskas, kas malonu, bus suteikta. Dėl šio aistringo ir nevaržomo troškimo maloniai gyventi lengvai atsitinka, kad žmonių protai išklimba, ir jei jie visiškai nesugriūva ir netenka jėgų, tai niekšiškai pasitraukia ir apgailėtinai palūžta gyvenimo sunkumų akivaizdoje.
Tokioje kovoje galingos priemonės sustiprinti mūsų dvasiai, tokia yra pavyzdžio galia, galima tikėtis iš Marijos Rožančiaus, jei nuo pat ankstyviausių metų, o paskui nuolatos, mūsų protas gilinsis į mūsų Viešpaties gyvenimo skaudžias paslaptis tyliai ir saldžiai medituojant. Juose pamatysine, kaip Kristus, „mūsų tikėjimo autorius ir užbaigėjas“, pradėjo „daryti ir mokyti“, kad to, ko pamokė mūsų giminę apie darbų ir kančių iškentėjimą, ieškotume jo pavyzdyje, ir tokiu būdu, kad visa, kas sudėtinga ištverti, jis su dideliu noru ėmėsi iškentėti. Mes matome Jį prislėgtą liūdesio, taip kad kraujo lašai teka iš Jo venų kaip prakaitas. Mes matome Jį surištą pančiais kaip nusikaltėlį, pasiduodantį blogiausiųjų teismui, užsipultą keiksmais, įžeidimais, melagingais kaltinimais. Matome nuplaktą rimbais, karūnuotą erškėčiais, prikaltą prie kryžiaus, laikomą nevertu ilgiau gyventi ir minios balsu palaikytą vertu pražūti. Čia taip pat apmąstome Švenčiausiosios Gimdytojos skausmą, kurios sielą „skausmo kalavijas“ ne tik prilietė, bet „perdūrė“, kad ji būtų pavadinta ir taptų tikra „Sopulingąja Motina“. Kas tokios dorybės pavyzdžius dažnu apmąstymu, ne tik akimis, kontempliuos, tame tikrai užsiliepsnos drąsa jais sekti.
Tada, net jei „žemė būtų prakeikta“ ir augintų „erškėčius ir dyglius“, net jei protas vargų spaudžiamas, o kūnas kenčia nuo ligų, net ir tada nebus jokio blogio, kurį galėtų sugalvoti žmogaus pavydas ar velnių įniršis, jokios negandos, privačios ar viešos, kurios jis nenugalės kantrybe. Dėl to teisingai sakoma, kad „krikščioniška yra daryti ir ištverti sunkius dalykus“, nes tas, kuris nusipelno būti vadinamas krikščioniu, negali nesekti kenčiančiu Kristumi. Tačiau kantrybe nevadiname tuščio pasirodymo kentėjimu sielos užgrūdinimui, kuris buvo kai kurių senovės filosofų idealas, bet kantrumą, imamo iš Jo pavyzdžio, kuris „turėdamas prieš save džiaugsmą, ištvėrė kryžių, paniekindamas gėdą“ (Hebr. 16, 2), kuris, prašydamas savalaikės malonės pagalbos, neatsisako išbandymų ir net jų nori, o iškentėtus dalykus, kokie jie bebūtų, vertina kaip pelną. Kataliko vardas visada turėjo ir, laimei, vis dar turi daugybę vyrų ir moterų, iš įvairių socialinių sluoksnių ir gyvenimo sąlygų, kurie yra šlovingi šio mokymo mokiniai ir kurie, ištikimai sekdami Kristaus pėdomis, kenčia neteisingumus ir sunkumus dėl dorybės ir religijos. Jie ne lūpomis, bet savo gyvenimu atkartoja Didimo žodžius: „Eikime ir mes, ir mirkime su juo“ (Jn 11, 16).