Kada: 2025 gegužės 7, trečiadienį, 19:45
Kur: Skulptūra „Kanklininkas“ prie Kauno pilies
Pridėti į kalendorių

Kristus krauju prakaituoja

Kokį baisų nusikaltimą padarė Judas savo išdavyste! Jis tris metus gyveno Jėzaus akivaizdoje: jis gavo dovanų ir malonių, ir jis net darė stebuklus! Bet, Judui atrodė, kad Jėzus blogai su juo elgiasi ir negyveno pagal jo išpuikusią ambiciją, jo tuštybę, ir jo žemiškų turtų troškimą. Judas bandė atsikeršyti Tau, o mano Jėzaus! Tu vertei jį nejaukiai jaustis. Jis manė, kad iššvaistė savo laiką sekdamas Tave. O koks jis buvo klystantis ir nedėkingas!

Ach, nuo Judo išdavystės, Tavo blogiausi priešai nebus Pilotas ar Erodas, arba Neronas: bet jais bus dezertyrai ir apostatai. O Jėzau, pasigailėk tų, kurie melagingu bučiniu Tave išduoda dėl kūrinio ar dėl pinigų ar dėl ambicijos - pasigailėk jų ir atleisk jiems, o Jėzau.

Pastebėkime, tikrai su liūdesiu, kad baisūs puolimai prieš Bažnyčią nėra sukeliami pagonių, bet schizmatikų ir eretikų, kurie anksčiau buvo ganytojais, bet vėliau tapo šėlstančiais vilkais. Toks yra piktnaudžiavimo malone rezultatas, ir taip visada nutinka per puikybę ir ambicijas (svajones).

Kristaus nuplakimas

Tai netikri dievai Protas ir Venera yra garbinami (kino) teatruose. Tarp tų, kurie moka už bilietą ir kurie ploja, yra, nelaimei, daug katalikų. Tokie plojimai reiškia: „šalin Kristų! Mums nereikia Karaliaus, kuris primeta dorybę, krikščionišką orumą ir skaistumą. Toks įstatymas yra pasenęs ir nepakeliama našta mūsų laikams. Šalin Kristų!“

"Štai žmogus!" - šaukia jie, rodydami paveikslus, išmargintus viliojančiu barbariškumu ir liaupsinančius siaubingus nusikaltimus prieš santuoką ir krikščioniškus namus.

Mes ištremėme Tave, Dieviškasis Karaliau, nes Tu trikdai per daug įstatymų leidėjų ir pasauliečių, nekenčiančių tiesos ir moralės. Jiems patinka būtent tas paleistuvavimas, kurį Tu nedviprasmiškai pasmerkei. Jie nori mėgautis gyvenimu ir nori užsidirbti pinigų.

Kristaus karūnavimas erškėčiais

Šiems šiuolaikiniams įstatymų leidėjams Kristus nieko nebereiškia, todėl Jis nebėra jų vadovas. Seniai seniai geresniais laikais Jis buvo kertinis tautos struktūros akmuo. Nuo tų laikų mes taip toli žengėme į priekį! Jaučiamės per daug šiuolaikiški, kad būtume krikščionys.

Piktadariai, kurie blogai elgėsi su Jėzumi kalėjime pirmąjį didįjį ketvirtadienį, savo nežinojime buvo beveik pranašiški tame, ką padarė, nes po daugelio šimtmečių didūs ir galingi tautų valdovai atnaujins šitą vis besikaupiantį veiksmą. Valstybė po valstybės vėl jį karūnuos erškėčiais.

„Tegul Jis bus uždraustas mokyklose“, sako sekuliarizuotas švietimas. „Šalin Jį!“ šaukia oficialus sekuliaristų edukacijos įstatymas, „Barabbas, palaidumas ir ateizmas, taip! Bet Kristaus kaip Karaliaus mes neturėsime!“

Kristus neša kryžių

Jei išanalizuotume baisų moralinį kryžių, kurį atvaizduoja Jėzaus Kryžius, pamatytume, kad jis sudarytas iš neapykantos, drungnumo ir abejingumo.

„Jie nekentė manęs“, Jėzus aiškiai pasakė savo apaštalams, „jie nekęs ir jūsų“. Pilotas buvo neteisingas, budeliai žiaurūs, bet jie neturėjo neapykantos Jėzui, o Erodas, Kajafas bei Sanhedrino nariai tyčiojosi, liejo pagiežą ir piktžodžiavimus Kalvarijos kalne.

Antras kryžiaus balkis yra „pusinių krikščionių“ drungnumas ir menkystė, kurie turi tikėjimo, bet jiems trūksta meilės. Vidutinybės neieško Kristaus, bet nuo bėga, bijo, joms atrodo, kad Jėzus per griežtas, kad Jo jungas per sunkus.

Dar yra religinis indeferentiškumas, pasižymintis krikščioniškose šalyse. Tai sielos be tikėjimo, vegetuojančios tariamame patogume, abejingos Dievo kvietimui, jų skaičius kaip smėlio smilčių. Kartais abejingumas kyla iš nenoro žinoti, susipažinti, arba iš širdies šaltumo. Tai pagonimis tapę krikščionys, kurie vaikystėje priėmė šventąją Komuniją.

Kristaus nukryžiavimas

Tavo kraujas ir žaizdos kalba mums kokia didelė yra ta Meilė, kuri prikalė Tave prie Kryžiaus; taip, ir tuo krauju Tu parašei krikščionišką Įstatymą, kurio santrauka yra šiuose švytinčiuose žodžiuose: „mylėsi savo Viešpatį visu savo protu, visa savo širdimi ir visa savo siela“.

Štai čia yra visų krikščioniškų įstatymų, susijusių su Dievo teisėmis ir žmogaus pareigomis, pagrindas ir šaltinis. Viskas telpa šiuose keliuose žodžiuose: "Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų net iki mirties ant kryžiaus".

Būtent taip šį Įstatymą suprato serafiškasis šventasis Pranciškus Asyžietis ir visi šventieji. Jie stiprybės ir drąsos sėmėsi iš Nukryžiuotojo žaizdų. Nepaisant jų didvyriškumo, ir jiems būtų neįmanoma atsilyginti už Kryžiaus kvailybę lygiaverte kvailyste. Šventieji savo gyvenimo žiedą iškeitė į Jėzų, vadovaudamiesi šventojo Pauliaus mokymu: "Kristus yra mano gyvenimas, o mirtis man yra laimėjimas".